Kaip sukurti standartinį geležinkelį

Standartinį geležinkelį pasiūlė Didžioji Britanija, kuri pirmoji pradėjo naudoti geležinkelius. Robertas Stephensonas, britų inžinierius, suprojektavęs ir pastatęs Stoughtono ir Darlingtono geležinkelį, pasiūlė imperinį 4 pėdų 8½ colio vėžę ir sėkmingai įtikino traukinių gamintojus gaminti lokomotyvus ir traukinius su 4 pėdų 8½ colio (1435 mm) vėže. transporto priemonė. Ši vėžė išpopuliarėjo, nes buvo imituojami sėkmingi Stephensono geležinkelio projektai. 1845 m. Didžiosios Britanijos karališkasis komisaras kaip standartinį gabaritą rekomendavo 4 pėdas 8½ colio. Kitais metais Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė įstatymo projektą, įpareigojantį visus būsimus geležinkelius naudoti standartinę vėžę. Išskyrus Didįjį Vakarų geležinkelį JK, kuris naudoja plačią vėžę, visi pagrindiniai JK geležinkeliai yra standartinio vėžės. Didysis Vakarų geležinkelis taip pat buvo pakeistas į standartinį vėžę 1892 m.
Kalbant apie 4 pėdų 8½ colio vėžės pločio kilmę, kai kurie žmonės mano, kad tai senovės Romos vežimo rato vėžė. Tačiau kai kurie žmonės mano, kad taip gali būti todėl, kad ankstyvųjų geležinkelių išorinis bėgių kelio atstumas buvo penkios pėdos, o viršutinis bėgių plotis buvo 1 3/4 colio, taigi vidinis vėžės plotis buvo 4 pėdos 8½ colio.
1937 m. Tarptautinė geležinkelių asociacija nustatė 1435 mm standartinį vėžę (atitinka 4 pėdas 8½ colio Didžiosios Britanijos sistemoje). Šešiasdešimt procentų pasaulio geležinkelio vėžių yra standartinės vėžės. Šis bendras gabaritas dar vadinamas standartiniu arba tarptautiniu gabaritu. Platesni nei standartiniai gabaritai vadinami plačiajuosčiais, o siauresni nei standartiniai – siaurais. Dviejų vėžių arba kelių vėžių geležinkeliai turi tris ar keturis bėgius, leidžiančius važiuoti traukiniams, naudojantiems skirtingą vėžę.